Sumnerio Welleso deklaracija ir Lietuva
Nuo XX a. pradžios, kai Lietuva po daugiau nei šimtmečio pertraukos 1918 m. vasario 16 d. vėl atkūrė savo nacionalinį valstybingumą, o JAV 1922 m. liepos 28 d. ją pripažino de facto ir de jure, Lietuvos ir JAV santykiai buvo ir išlieka draugiški, pozityvūs ir dinamiški. Tokį tarpvalstybinių santykių pobūdį po Didžiojo karo (1914–1918) daugiausia lėmė kelios aplinkybės: ypač išryškėjusi JAV ekonominė galia, nuolat augantis geopolitinis svoris pasaulyje ir stabilizuojantis poveikis Europai; tarpukario Lietuvos suinteresuotumas taika Europoje bei savo geopolitiniu saugumu ir stabilumu; išskirtinai gausi, aktyvi, patriotiška, politiškai raštinga ir pakankamai turtinga Amerikos lietuvių bendruomenė.
Labiausiai Lietuvos Respublikos ir JAV santykių moralinė, politinė vertė ir jėga išryškėjo po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje sudaryto Ribentropo–Molotovo pakto, kurio slaptieji protokolai ne tik paneigė Lenkijos ir Baltijos valstybių suverenitetą, padalijo jas į nacių ir sovietų „įtakos sferas“, bet ir vienareikšmiškai padrąsino Hitlerį pradėti karą prieš Lenkiją. Jau 1939 m. rugsėjį, vykdydamos Ribentropo–Molotovo suokalbį, nacistinė Vokietija ir stalininė SSRS pasidalijo Lenkiją, o 1940 m. birželio 15 d., naciams įžygiavus į Paryžių, Lietuvą užgrobė Raudonoji armija. Per keletą savaičių šalis buvo okupuota ir aneksuota Sovietų Sąjungos. Lietuva ne tik prarado faktinį valstybingumą, bet ir ilgus dešimtmečius turėjo gyventi SSRS vykdytos represinės, teroro politikos, sovietinio komunistinio eksperimento ir priespaudos sąlygomis. Toks pat likimas tuo metu ištiko ir Lietuvos šiaurines kaimynes – Latviją ir Estiją.
Tokiomis aplinkybėmis JAV valstybės sekretoriaus pareigas einančio Sumnerio Welleso 1940 m. liepos 23 d. deklaracija, kad JAV Vyriausybė nepripažįsta „trijų mažų Baltijos Respublikų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos“ prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, Lietuvai ir jos kaimynėms suteikė politinę viltį ir tam tikrą garantiją, kad pavergtų šalių nepriklausomybė anksčiau ar vėliau bus atkurta. Tai ypač tapo svarbu 1944–1953 m. Lietuvoje vykstant ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, o Europoje ir pasaulyje vis labiau įsiliepsnojant Šaltajam karui – laisvojo Vakarų pasaulio principinei kovai su SSRS ir jos komunistine ideologija.
Liepos 23-iosios deklaracijos pirminį variantą buvo pavesta parengti JAV Valstybės departamento Rytų Europos reikalų skyriaus pareigūnui, skyriaus vedėjo padėjėjui Loy Wesley Hendersonui. Greičiausiai dėl to, kad jis ilgus metus 1924–1938 m. diplomatinį darbą dirbo Rygoje, Kaune, Taline, Maskvoje ir buvo puikiai susipažinęs su regiono geopolitine specifika. Prezidentui Franklinui Delano Rooseveltui pirminė deklaracija pasirodė truputį per silpna, todėl S. Wellesui buvo pavesta ją „sustiprinti“. Taigi prie Baltijos valstybių likimui ypatingą reikšmę turėjusios deklaracijos redagavimo politiškai prisidėjo pats prezidentas F. D. Rooseveltas. O valstybės sekretoriaus pareigas einantis S. Wellesas dokumentą galutinai suredagavo ir paskelbė spaudos atstovams.
JAV principinė pozicija 1940–1990 m. nepripažinti prievartinės ir neteisėtos Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, kuri daugybę kartų oficialiai buvo pakartota ir patvirtinta Baltųjų rūmų, Valstybės departamento ir Kongreso aukščiausių pareigūnų, lietuvių kovai dėl nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos bylai tarptautinėje arenoje buvo naudinga daugeliu praktinių-politinių, juridinių ir moralinių aspektų.
Dėl tokio JAV Vyriausybės nusistatymo tą visą sovietinės okupacijos ir aneksijos Lietuvoje pusamžį Vašingtone nenutrūkstamai dirbo Lietuvos pasiuntinybė, veikė konsulatai Niujorke ir Čikagoje, kurie ne tik vaizdžiai demonstravo juridinį Lietuvos valstybės tęstinumą, bet ir vykdė faktines funkcijas – Lietuvos piliečiams išdavinėjo pasus ir vizas vykstant į užsienį. Lietuvių diplomatai nuolat figūravo Vašingtono diplomatinio korpuso sąraše, palaikė glaudžius tarnybinius ir privačius draugiškus ryšius su atsakingais Valstybės departamento pareigūnais bei Vašingtone įsikūrusiomis trečiųjų valstybių pasiuntinybėmis. Naudojosi praktiškai visomis diplomatinėmis ir konsulinėmis teisėmis bei privilegijomis. JAV valstybės sekretoriai ar kiti atsakingi JAV Valstybės departamento pareigūnai nuolat oficialiai sveikino Lietuvą nacionalinės Nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios – proga.
Tarpukario metais Lietuvos Vyriausybės JAV Rezervų banke deponuotas Lietuvos aukso rezervas ne tik buvo apsaugotas nuo SSRS bandymų jį pasisavinti, bet dėl palankios JAV politikos ir sprendimų po Antrojo pasaulinio karo ilgiems metams tapo vienu pagrindinių ir svarbiausių finansinių šaltinių egzilyje egzistuoti Lietuvos diplomatinei tarnybai (toliau – LDT). Būtent iš šių lėšų beveik iki pat XX amžiuje kilusios antros lietuvių atgimimo bangos ir Sąjūdžio susikūrimo (1988–1990) buvo finansuojamas LDT šefo institutas ir LDT padaliniai Vašingtone, Niujorke, Čikagoje bei po sovietinės okupacijos likusios veikti Lietuvos pasiuntinybės ar jų fragmentai kai kuriose kitose Europos ir Pietų Amerikos valstybių sostinėse.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į JAV pasitraukė per 55 tūkst. politinių emigrantų iš Lietuvos. Daugiausia politikai, intelektualai, mokslininkai, kultūros, meno žmonės, studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Vienas pirmųjų politinį prieglobstį JAV rado Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kuris per Vokietiją, Šveicariją ir Portugaliją laivu „Serpa Pinta“ į Niujorką su šeima atvyko dar 1941 m. kovo pradžioje ir iškart pradėjo politinę kelionę po JAV lankydamas gausias ir aktyvias dešiniosios pakraipos lietuviškas kolonijas. Iš esmės visuose oficialiuose ar privačiuose susitikimuose bei spaudoje A. Smetona buvo tituluojamas „His Excellency the President of the Republic of Lithuania“, „Exiled President of Lithuanian Republic“ arba tiesiog „President in exile“. JAV valstybės sekretoriui Cordellui Hullui sergant, balandžio 1 d. A. Smetoną Valstybės departamente priėmė jo pareigas einantis S. Wellesas. Balandžio 2 d., kaip buvo įprasta į Vašingtoną atvykus užsienio valstybių lyderiams, prezidentas A. Smetona su žmona Sofija Arlingtono kapinėse Vašingtone padėdamas vainiką iškilmingai pagerbė JAV Nežinomo kareivio kapą. Balandžio 18 d. privačią audienciją A. Smetonai suteikė ir sėkmės jam bei Lietuvai palinkėjo JAV prezidentas F. D. Rooseveltas.
Karo metais ir po karo dėl Lietuvai išskirtinai palankios JAV politikos Amerikoje įsikūrė ar į ją iš Europos persikėlė daug įvairių lietuviškų politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų, kurių pagrindinis tikslas buvo išvaduoti Lietuvą nuo sovietinės okupacijos ir atkurti šalies politinę nepriklausomybę: Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK), Amerikos lietuvių taryba (ALT), Amerikos lietuvių tautinė sąjunga (ALTS), Lietuvių bendruomenė (LB) ir kt. Su JAV Vyriausybės žinia ir palaikymu lietuviškos politinės-patriotinės organizacijos JAV aktyviai veikė iki pat 1990 m. kovo 11 d., kai vėl buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir valstybingumas.
Lietuviškų organizacijų vadovai ir lyderiai daug kartų aukščiausiu lygiu buvo priimti ir išklausyti Kongrese, Baltuosiuose rūmuose ir JAV Valstybės departamente. Lietuvių ar jungtines lietuvių, latvių ir estų politines delegacijas Baltuosiuose rūmuose įvairiomis progomis ne kartą priėmė ir JAV prezidentai: Harry S. Trumanas, Dwightas Eisenhoweris, Johnas F. Kennedy, Richardas Nixonas, Geraldas Fordas, Ronaldas Reaganas.
Neabejotina, kad nepertraukiama JAV politinė valia 1940–1990 m. nepripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į SSRS stimuliavo ir trečiųjų šalių ryžtą vienaip ar kitaip remti tų tautų kovą už politinę nepriklausomybę. Todėl lietuvių politinė kovos dėl išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos priespaudos geografija pastebimai išsiplėtė, o LDT ar jos elementai po sovietinės okupacijos ilgus metus skirtinga apimtimi veikė ir kitose pasaulio sostinėse, kurios nepripažino Baltijos valstybių prievartinės inkorporacijos į SSRS.
JAV Vyriausybės remiama lietuvių politinė-diplomatinė kova dėl valstybės juridinio tęstinumo tarptautinėje arenoje ir nepriklausomo valstybingumo atkūrimo Šaltojo karo metais klostėsi sudėtingai ir permainingai. Ne kartą ir ne du, padedant JAV, teko atremti įvairias propagandines ar juridines SSRS atakas, rūpintis, kad trečiosios šalys nepasiduotų Maskvos politiniam, juridiniam ar ideologiniam spaudimui tarptautiniu mastu legalizuoti Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Principinga ir ryžtinga JAV politika Baltijos valstybių atžvilgiu 1940–1990 m. bei lietuvių, latvių, estų politinis-diplomatinis aktyvumas lėmė, kad didžioji dalis tarptautinės bendruomenės niekada nepripažino SSRS įvykdyto Baltijos šalių užgrobimo legitimumo ar bent jau jį ginčijo.
Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos politinį ryžtą ir tautos dvasią nepasiduoti, kovoti ilgais Šaltojo karo metais reikšmingai palaikė JAV Vyriausybės remiamos radijo stotys „Amerikos balsas“ ir „Laisvoji Europa“, kurios transliavo specialias lietuviškas informacines ir kultūrines laidas, skleidė tikrą informaciją apie sovietinės valdžios politiką Lietuvoje, lietuvių tautinį, religinį ar dvasinį persekiojimą, morališkai ir politiškai rėmė disidentinį judėjimą sovietinėje Lietuvoje iki pat nepriklausomybės atkūrimo.
1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir po pusantrų metų pagaliau įvykęs tarptautinis atkurtos nepriklausomybės pripažinimas atvertė naują Lietuvos ir JAV santykių puslapį. Amerikos piliečiai (ne tik lietuvių kilmės), įvairios politinės, socialinės, kultūrinės bei profesinės organizacijos sveikino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę 1990-ųjų pavasarį, rėmė Lietuvą ginče su SSRS valdžia dėl tarpusavio santykių normalizavimo, smerkė SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo Lietuvai paskelbtą ekonominę blokadą. Itin svarbi JAV Vyriausybės bei piliečių politinė-moralinė parama Lietuvai buvo lemtingomis 1991 m. sausio 13-osios dienomis Vilniuje, kai nepriklausomybę ir valstybingumą atkūrusią tautą SSRS valdžia bandė nuslopinti atvira karine agresija.
1989–1991 m. Vašingtonas tapo viena svarbiausių pasaulio sostinių, į kurią jau griūvant geležinei uždangai ir atsikuriant Lietuvos valstybei vykdavo Lietuvos Sąjūdžio lyderiai, lietuvių disidentai, pirmieji atkurtos valstybės vadovai bei daugelis kitų įvairaus rango Lietuvos valstybės pareigūnų bei eilinių piliečių. 1989 ųjų vasarą tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų simbolinį kelią per Atlantą nutiesė trijų lietuviškų jachtų žygis iš Klaipėdos į Niujorką.
1991 m. rugsėjo pradžioje JAV Vyriausybės suteiktas juridinis pripažinimas Lietuvai ir netrukus po jo įvykęs galutinis Sovietų Sąjungos subyrėjimas ne tik likvidavo neteisėtą juridinį Antrojo pasaulinio karo palikimą, galutinai pabaigė Šaltąjį karą, pakeitė geopolitinę pusiausvyrą Europoje ir pasaulyje, bet ir liudijo istorinį teisės bei demokratijos triumfą prieš smurtą, diktatūrą bei komunistinę ideologiją.
Strateginė partnerystė su JAV tapo Lietuvos užsienio politikos prioritetu ir saugumo garantu. JAV politinė parama tapo esmine galimybe Lietuvai, Latvijai ir Estijai 2004 m. tapti NATO narėmis.
Šiuo metu su JAV stiprinamas transatlantinis bendradarbiavimas, plėtojami politiniai, gynybiniai, ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai.
Paroda, skirta SUMNERIO WELLESO DEKLARACIJAI, pirmiausia atskleidžia JAV politinę ir diplomatinę paramą, kurią Lietuva (ir jos šiauriniai kaimynai) praktiškai jautė visus sovietinės okupacijos metus. Todėl joje gausu istorinių dokumentų, liudijančių JAV politinį dėmesį SSRS okupuotai Lietuvai, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone bei konsulatų Niujorke ir Čikagoje veiklą ir diplomatinę kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo; Lietuvos diplomatų bei įvairių JAV veikusių lietuviškų patriotinių organizacijų lyderių reguliarius tarnybinius susitikimus ir kontaktus su Valstybės departamento pareigūnais, kongresmenais, priėmimus Baltuosiuose rūmuose, protestus prieš SSRS imperinę politiką. Parodoje atskleidžiama LDT bei jos šefų Stasio Lozoraičio, dr. Jurgio Šaulio ir Stasio Antano Bačkio politinė ir diplomatinė veikla bei pastangos koordinuoti kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo JAV ir Europoje.
Dokumentai liudija, kad liepos 23-iosios deklaracija LDT ir lietuviškoms patriotinėms organizacijoms, kovojusioms dėl Lietuvos nepriklausomybės JAV ir Europoje, daugeliu atvejų buvo tapusi savotišku jų veiklos politiniu garantu ar skėčiu. Dėl liepos 23-iosios Sumnerio Welleso deklaracijos lietuviška politinė kova dėl valstybingumo atkūrimo sovietmečiu nenutrūko nė akimirkai ir įgijo globalų pobūdį.
Daug pasako ir JAV piliečių bei įvairių organizacijų moralinės ar politinės paramos laiškai, telegramos Lietuvai ir lietuviams 1990–1991 m., kai juridinę nepriklausomybę jau atkūrusi Lietuva dar tik veržėsi iš SSRS geopolitikos gniaužtų.
Įspūdingas ir Vilniaus–Vašingtono nueitas politinio, diplomatinio, gynybinio ir kultūrinio bendradarbiavimo kelias XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje.
Sumnerio Welleso deklaracijai skirtą parodą inicijavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir JAV ambasada Vilniuje. Parodą parengė Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyrius. Eksponuojami dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, ELTA archyvo, JAV valstybės departamento, Lietuvos jūrų muziejaus, viešų interneto prieigų.
